Kaimo žmogaus paveikslas lietuvių literatūroje ir fotografijoje. (Lithuanian)

The article reviews the image of a rural man in the Lithuanian literature and photography of the 20th century and contemporary times, explains how artistic images correlate with changes in the meaning and connotation of words designating a rural man. There is no doubt that the connotation of a person’s naming has one or another influence on his image in verbal and visual creation, and the paintings in turn support the different connotations of that naming. The village and a rural man have been depicted in Lithuanian literature since Kristijonas Donelaitis “Metai” (“Seasons”). The theme of rural aestheticization, making rural everyday life poetic, and the exaltation of the land and folk language comes from a romantic tradition. According to literary researchers, in the 19th century literature, the village was perceived as the only basis of Lithuanianness, and the rural man – as the equivalent of Lithuanianness. The village as a house of the spirit of the Lithuanian language is also raised in contemporary Lithuanian poetry and prose. It is no coincidence that the idea of Vaižgantas short story about the (in)ability to see and listen to the rich world of the rural human spirit “Akylasis būtų įspėjęs jame didžiulę inteligenciją, tik nebuvo kas įspėja” (A vigilant one would have noticed a great intelligence in it, only there was no one who could notice) can be seen in the novel by Laura Sintija Černiauskaitė “sielos šviesa, besismelkianti pro bukinantį skurdą ir nuovargį, – tokia menkutė, kad reikia mokytis ją atpažinti” (the light of the soul, seeping through the fading poverty and fatigue, is so small that one must learn to recognize it). In contemporary literature, quite a number of dark colours of the village and the rural man, sometimes obvious irony, ridicule are found. The texts of postmodern literature do not avoid depicting the village drastically, sarcastically, it is described by vulgar contemptuous neologisms (for example, “šūdkaimis” [shitty-village] by Aidas Jurašius). Thus, it can be stated that the depiction of the village and the rural man in contemporary Lithuanian literature corresponds to the diversifying connotation of the rural man in the current Lithuanian language and in the expression of other style texts. Rural photography in Lithuania has been for more than a hundred years; the rural photography of our country of the late 20th–early 21st century is also diverse. Some photographers, as typical of the Lithuanian photography tradition, refer more to the romanticization of rural man and rural life (e.g. Romualdas Rakauskas, Arūnas Baltėnas, Tadas Kazakevičius), others emphasize the diversity and polyphony of the village (brothers Mindaugas and Algimantas Černiauskai), and some photographers depict “the tired village”, the bottom of the village (Rimaldas Vikšraitis is especially prominent in this respect). The theme of saying farewell to agrarian culture, which has become entrenched in Lithuanian literature in the second half of the 20th century, is also being developed in photography (for example, a cycle “Tai, ko nebebus” (“What Will No Longer Be There”) by T. Kazakevičius). Photographers are resistant to spread of the negative, derogatory connotation of the rural man in the urban discourse, they rely on the cognition of the village, the feeling and reflection of its life, not on the stereotypes created by the urban culture. [ABSTRACT FROM AUTHOR]

Straipsnyje apžvelgiamas kaimo žmogaus paveikslas XX a. ir dabartinėje lietuvių literatūroje ir fotografijoje, aiškinamasi, kaip meniniai paveikslai koreliuoja su kaimietį įvardijančių žodžių reikšmės ir konotacijos kitimu. Neabejotina, kad žmogaus įvardijimo konotacija daro vienokią ar kitokią įtaką jo paveikslui verbalinėje ir vizualinėje kūryboje, o paveikslai savo ruožtu paremia skirtingas to įvardijimo konotacijas. Kaimas, kaimietis lietuvių literatūroje vaizduojamas jau nuo Kristijono Donelaičio Metų. Kaimo estetizavimo, kaimo kasdienybės supoetinimo, žemės ir liaudies kalbos išaukštinimo tema ateina dar iš romantinės tradicijos. Pasak literatūros tyrėjų, XIX a. literatūroje kaimas buvo suvokiamas kaip vienintelis lietuvybės pagrindas, o kaimo žmogus – kaip lietuvybės ekvivalentas. Kaimas kaip lietuvių kalbos dvasios namai būna iškeliamas ir šiuolaikinės lietuvių poezijos ir prozos. Neatsitiktinė rodosi Vaižganto apysakos minties apie (ne)gebėjimą įsižiūrėti, įsiklausyti į turtingą kaimo žmogaus dvasios pasaulį (Akylasis būtų įspėjęs jame didžiulę inteligenciją, tik nebuvo kas įspėja) atošauka Lauros Sintijos Černiauskaitės romane (sielos šviesa, besismelkianti pro bukinantį skurdą ir nuovargį, – tokia menkutė, kad reikia mokytis ją atpažinti). Šiuolaikinėje literatūroje aptinkama nemažai tamsių kaimo ir kaimiečio spalvų, kartais ir akivaizdžios ironijos, pajuokos. Postmodernios literatūros tekstuose nevengiama kaimą vaizduoti drastiškai, sarkastiškai, jam taikomi vulgarūs niekinamieji naujadarai (pvz., Aido Jurašiaus šūdkaimis). Taigi galima teigti, kad kaimo ir kaimiečio vaizdavimas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje atitinka įvairuojančią kaimiečio konotaciją dabartinėje lietuvių kalboje ir kitų stilių tekstų raiškoje. Kaimo fotografijai Lietuvoje daugiau kaip šimtas metų. Įvairi ir XX a. pabaigos – XXI a. pradžios mūsų krašto kaimo fotografija. Vieni fotomenininkai, kaip būdinga lietuvių fotografijos tradicijai, daugiau linksta į kaimo žmogaus ir kaimo gyvenimo romantizavimą (pavyzdžiui, Romualdas Rakauskas, Arūnas Baltėnas, Tadas Kazakevičius), kiti pabrėžia kaimo įvairiaspalviškumą ir daugiabalsiškumą (broliai Mindaugas ir Algimantas Černiauskai), o kai kurie fotografai yra „pavargusio kaimo“, kaimo dugno vaizduotojai (ypač ryškus šiuo atžvilgiu yra Rimaldas Vikšraitis). XX a. antros pusės lietuvių literatūroje įsitvirtinusi atsisveikinimo su agrarine kultūra tema plėtojama ir fotografijoje (pavyzdžiui, Kazakevičiaus ciklas Tai, ko nebebus). Miesto diskurse plintančiai neigiamai, menkinamajai kaimiečio konotacijai fotografai yra atsparūs, jie remiasi kaimo pažinimu ir jo gyvenimo pajautimu bei apmąstymu, o ne miesto kultūros sukurtais stereotipais. [ABSTRACT FROM AUTHOR]

Copyright of Acta Humanitarica Universitatis Saulensis is the property of Acta Humanitarica Universitatis Saulensis and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)